- klaikas
- 1 klaĩkas sm. (4) DŽ, BŽ217, (2) NdŽ 1. baimė, išgąstis: Mane važiuojant naktį apima klaikas Rud. Čia visais lapais dreba epušės nusgandę, kožnoj klaiką nekantrios žalktyčios atrandi A.Baran. Baimės apsemti, klaĩko paimti BM429. Negalėjo broliai atsakyt, per didžio klaiko išgąsdinti Ba1Moz45,3. 2. kraupus riksmas, šauksmas: Ir žiurkės klaĩkas nemalonu girdėti J.Jabl. Niekas negirdi aimanų mano ir klaikų Vaižg. 3. prk. negerovė, galas (švelniai keikiantis): Kad tave klaĩkas! J. 4. scom. žr. klaika: Klaikinėja kaip koks klaĩkas Ps.
Dictionary of the Lithuanian Language.